Ačiū Tau, Vasara.

Šiais metais tu buvai karšta kaip dar niekada. Ant motociklo perkaitau ne vieną kartą (ta savijauta, kai gauni saulės smūgį), o per 15+ metų patirties ant motociklo Lietuvoje buvo įmanoma tik sulyti ir sušalti. Šįmet jau daugelis važinėjome tik su marškinėliais - kaip Italijoje, kur mano bičiulis rengiasi moto aprangą tik važiuodamas offroad. Bet lėkti su Vėju vėjyje kai odą kutena vėjas - tai kitas pasaulis, paralelinis. Kai yra tiesiog tobula.

Šįmet turėjau galimybę plaukti ir išsimaudyti keliasdešimt ežerų (skaičių jau pamečiau), perplaukiau ir savo mylimiausią ežerą, taip pat atšalau jos didenybėje Ūloje. Kasmetinėje kelionėje per Lietuvą su palapine kasdien ir ne kartą maudžiausi vis kitame telkinyje - po savaitės tokio gėrio tikrai jautiesi kaip undinė. Nes kiekvienas kartas man tarsi atgimimas - ir jo negali būti per daug. Atsinaujinti, išsivalyti, susilieti. Vanduo - tai prigimtis. Būti ne ore, bet vandenyje - magiška ir labai sava. Ten tyra ir labai ramu.

Šių metų vasarą aš sugrįžau ir į baseiną. Tiksliau - sugrįžau pilnu pajėgumu, vėl plaukdama kas antrą dieną, kartais ir kasdien. Tarsi grįžau namo, nes čia turėjau būti visada. Nors baseinas man nėra sportinis įrankis, žinoma, noriu būti techniška ir kuo švelniau skrosti vandenį. O tas jausmas, kai kūnas stiprus, kai rankos didėja traukdamos vandenį, yra pasakiškas. Jauti, kad vanduo gaivina ne tik protą, vanduo augina ir asmenybės jėgą.

Tačiau labai gaila, kad šią, paskutinę vasaros dieną per anksti mus paliko ir vienas įstabiausių žmonių Lietuvos plaukimo istorijoje - Robertas Žulpa. Jis man atrodė labai taiki asmenybė. Džiugu, kad šįmet jį spėjo pagerbti ir įamžinti "Vandens dievų" dokumentikos serijose. Jis sugrįžo į atgimstančias vandens gelmes, manau. O susidūrus su netektimi - dar stipriau gyveni.

Iki kitų metų, Vasara.