Motociklas - ne tik romantika

 Gyvenimas kartais primena, kad motociklas nėra tik romantika 

Ačiū Visatai - neišsitaškiau. 

Nešiausi savo mylimu žvyrkeliu link tetos sodybos, prieblanda, ir kai pradėjo "voblinti"! O greitis taip normalus, įprastas (oficialiai negaliu rašyti, kiek)! Nežinau, kiek mane mėtė kartų: kai priekis - į dešinę, galas - į kairę ir taip skersu zigzagu bandai išsilaikyti balne! Bet jau galvojau, tuoj bus viskas... Po to, kai jau sustojau įkvėpti ir suvirškinti situaciją, padėjau kojas ant žvyro - jos įsmigo! Pripilta nauja kažkokia smėlio-žvyro danga ir tokiom ravom eina - matyt taip "atnaujino" mano vieną mėgstamiausių auksu žvilgančių kelių. 

Dar porą kartų buvo tas pats, bet jau važiavau mažesniu greičiu. 

Atrodo, tokių situacijų būta, bet prie jų neįmanoma priprasti. Net jeigu po to gyveni kaip įprasta, kažkodėl širdis taip daužosi, kad iki aušros neužmiegi, o kitą dieną vaikštai it šlapiu maišu trenktas... Angelas sargas spėjo su manimi.

Beje, visą tą dieną lėkiau žvyrkeliais, viskas tobulai. Ir vėjuota, ir gazas. Tik toje atkarpoje taip nutiko - o ir dar prieš mėnesį, kai ten vairavau automobilį per lietų - irgi nešiojo it ralio trasoje. 

Aš tik tikiuosi, kad tas "atnaujinimas" nereiškia, kad jį galutinai "sugadins" - išasfaltuos. Juk kadaise tai buvo mano pirmasis žvyrkelis dar su street'u Kawasaki ER-5 (kiek "strioko" buvo, o ryšio mobiliajame nebuvo!). Ten ir su savo JAWA Uoga sukau iki "dugno" (vėlgi - negaliu sakyti, kiek)... Buvo pasaka!

Ačiū Gelgaudiškis-Kiduliai už visokią, bet sėkmingą mūsų istoriją