Sukame į kairę, važiuojame į dešinę
Sakau: „Už autobuso stotelės sankryžoje sukame į kairę“. Mokinys ramiai atsako: „Gerai“. Ir nusuka į dešinę.
Taip galėtume trumpai apibūdinti instruktoriaus darbo specifiką :)
Šią savaitę baigiau būti vairavimo praktikos mokytoja.
O tai buvo turininga kelionė! Patyriau įdomių dalykų, turėjau įvairiausių mokinių ir visokių (žinoma, ir ekstremalių) situacijų. Eismas kinta kiekvieną akimirką, o mokytis vairuoti šioje ne tik laike, bet ir erdvėje lekiančioje „klasėje“ - ypatingai nenuobodu. Na, nebent kelias pamokas iš eilės mokomės sukti į dešinę. Arba į kairę. Nors mokiniui tai būtina ir neatsibosta, vis dėlto mokytojui kartais tai yra savotiškas iššūkis. Bet tokiu būdu puikiausiai pasitikrini savo kantrybę ir netgi išplėti jos ribas.
Atrodo, tai aš mokiau mokinius, bet kiek daug minčių jie suteikė man! Susipažinau su įvairių sričių asmenybėmis ir stengiausi pajusti jų pulsą – kuom jie gyvena, kas juos veža, koks jų požiūris į tam tikrus aspektus. Aš dalinausi vairavimo žiniomis, jie – savo pasaulėžiūra. Bendravau su architektėmis, dramaturgėmis, redaktorėmis, teisininkėmis, mokslininkais, IT specialistais, sportininkais, diplomatų ir lenktynininkų vaikais ir pan. Kiekvieną kartą stengiausi prisitaikyti prie jų kvėpavimo, įskaityti baimes ir padėti jas kontroliuoti. Džiugu, kad kai kurie ne tik išmoko vairuoti, bet ir įgavo pasitikėjimo savimi kitose gyvenimo srityse.
Taigi kadangi pamokose ne tik daug mokėmės ir juokėmės, bet ir kalbėjome apie gyvenimus, žinau, kad Domantas ne tik nešioja 48 dydžio batus, bet namuose turi ir milžinišką teleskopą, nes dangų žvalgo! Esu pasipuošusi Audronės Morzės abėcėlės apyranke, kurią gavau dovanų - tai jos rankų darbas ir verslas. Ramią kasdienybę teisingai supurtė aktyvistė, būsima prezidentė Emilija (prašau mane atsiminti ateity!), o pasaulio piliečiai priminė, kur link keliauja pasaulis - Vytautai, bastūne, lauksiu linkėjimų iš Maču Pikču! Taip pat turėjau ir pirmąją mokinę, vedusią žmoną ir pan.
Beje, ypatingai didžiavausi viena pirmųjų mokinių, kuri egzaminą išlaikė iš pirmo karto per milžinišką liūtį, nors iki tol mums neteko važinėtis lietuje. Taip pat labai smagu girdėti, kaip mokiniai garsiai kalbasi su kitais eismo dalyviais, tiksliau - su savimi. Pamenu, kaip Rasa putojo ant kurjerio, kam jis ją praleido, mat gerumo gestu jai sukėlė dar daugiau įtampos startuoti „baisioje“ įkalnėje. Tačiau turėjau ir tokią kosmonautę, apie kurią net neįmanoma papasakoti – kai žmogus yra įsitikinęs, kad jis visur ir visada geresnis už kitus, abejoju, ar jam apskritai gali atsirasti vietos eisme... Na, ir turbūt niekada nepamiršiu, kad vieniems geriausių mano mokinių kažkodėl testai sekasi ilgiausiai ar lėčiausiai - įskaitą arba egzaminą jie išlaikė tik iš trečio karto :) Matyt egzistuoja toks Merfio dėsnis!
Tiesa, man pačiai sunkiausia šiame darbe buvo stebėti mokinių egzaminus „Regitroje“. Tai toks savanoriškas (nes tai nėra privaloma) savęs sendinimas. Nerviniesi už mokinį (ypač kai jis iš nervų daro kažkokius nesusipratimus), bet taip pat supranti, kad vėl ir vėl pats laikai savo egzaminą – taip pasitikrini raumenis. Tačiau vėliau ir džiaugiesi taip, tarsi pats vėl gavęs teises! O mokiniai iš to streso kartais pamiršta viską, ką išmoko ir dar daugiau. Aurimas net pamiršo užsidėti akinius, nors jie jam yra būtini vairuojant. Kažkaip prisimerkęs jis išlaikė iš pirmo karto! Tai juokėmės pro ašaras! Bet, žinoma, neišsidavėme egzaminuotojui.
Ir dar atsimenu savo pirmus kartus - tiek naujame mieste Kėdainiuose, kai atsibudusi vieną rytą jau turi "būti" instruktore nepažįstamomis gatvėmis, nors nelabai žinai, kaip tai tiksliai daryti (juk niekas nemokė), tik nujauti; tiek Vilniuje, kai prieš pasiimant pirmus mokinius keletą valandų zulini maršrutą ir apgalvoji planus B - jeigu nutiks spūstis, remontai, mokinys sugalvos nusukti kitur ir pan.
Tačiau, žinoma, nepamiršiu ir sistemos trikdžių: vairavimo mokymo sferoje dar yra labai daug spragų ir turi būti priimti sprendimai valstybės lygmeniu (trumpai: vis dar esame „neformalusis“ ugdymas, kai vairuotojo pažymėjimas yra valstybinis, tarptautinis dokumentas; tapti instruktoriumi gali ir neturintis pedagoginių žinių žmogus; kursai tetrunka kelis mėnesius ir yra TIK teoriniai; trūksta komunikavimo tarp įvairių eismo sričių ekspertų, grįžtamojo ryšio dėl priimamų sprendimų eisme, nes dabar tik vieni kitus burnojame: kelininkus, savivaldybės eismo skyrius, egzaminus ir pan.) Labai viliuosi, kad kažkam iš kolegų bus jėgų tai pakeisti.
Na, ir tariu didelį AČIŪ savo dabar jau buvusiam direktoriui, bet nuolatiniam mentoriui Artūrui Pakėnui, kuris anksčiau už mane suprato, kad galiu būti vairavimo mokytoja. Tada beliko tik man tuo patikėti. Matyt didieji, pašaukimo pedagogai įžvelgia, ką sugeba mokiniai ir ką iš jų galima nulipdyti.
- - -
Pateikiu ir keletą savo mokinių minčių.
Domantas Baublys: „Maniau, kad niekada nevairuosiu“
„Beveik iš visų pažįstamų buvau girdėjęs apie patirtis su nepakančiais arba/ir nekompetentingais vairavimo instruktoriais. Kadangi tuo metu net pati vairavimo idėja man kėlė nerimą, tai tas nerimas buvo kiek sustiprintas ir minties, jog galiu „užsirauti“ ant vieno iš minėto tipažo mokytojų. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Sakyčiau Aldonai puikiai pavyko perduoti savo ramų, kantrų ir atsakingą požiūrį į vairavimą. Užgesimas sankryžoje, pasukimas ar atsidūrimas ne ten, kur reikia ar šiaip kokio nesąmoningo manevro atlikimas tapo paprasčiausia klaida iš kurios galima (ir reikia) pasimokyti. Dažniausiai – ir pasijuokti. Turbūt prieš mokymąsi nebūčiau pagalvojęs apie kelionę Kretoje – o ji puikiai iliustruoja pokytį nuo „niekada neketinu vairuoti“ iki važinėjimo stačiais Kretos šlaitais su nuomotu, pirmą kartą vairuojamu benzininiu automobiliu neturint net dviejų mėnesių stažo! Ir svarbų svarbiausia – tvarkingai bei atsakingai.“
Mantas Šipkauskas: „Kuo labiau atsipalaiduodavau – tuo geriau sekėsi“
„Aš labai seniai norėjau vairuoti - man tai atrodė svarbus dalykas. Manau, kad prisiminsiu koks jaučiausi atsipalaidavęs prie vairo, kai Aldona būdavo šalia, nejaučiau jokio spaudimo ar diskomforto - kuo labiau atsipalaiduodavau ir susikaupdavau, tuo geriau sekėsi daryti užduotis. Manau įsimintiniausias įvykis buvo, kai parkuojantis per mokyklinį egzaminą prieš mane atsirado vilkikas, kurį toje siauroje gatvėje buvo sunku net įsivaizduoti. Na, o pirmą kartą sėsti prie vairo buvo labai keista, nes niekas šalia nebesėdi ir nesako, kur važiuoti ar kaip geriau atlikti manevrą, niekas neturi keleivio vietoje pedalų, kurie galėtų tave sustabdyti. Tu esi visiškai vienas ir tai labai gąsdino, nes viskas priklausė nuo manęs ir mano sprendimų. Bet man sekėsi visai neblogai, nes mokytoja paruošė daug kelyje būsimų įvykių ir patarė, kaip geriau atlikti veiksmus, jeigu kažkas atsitiktų kelyje, tad jaučiausi saugiai. Džiaugiausi pagaliau kitą dieną po egzamino jau atsiėmęs teises ir išvažiavęs pats vienas, nes egzaminą laikyti 3 kartus tikrai pavargau.“
Mona Žilinskaitė: „Reikia pasiryžti ir nedvejoti“
„Studijuoju Vankuveryje, bet mokiausi vairuoti Lietuvoje, nes visas teisių gavimo procesas (vairavimo pamokos ir egzaminai) užtrunka žymiai trumpiau nei Kanadoje. Lietuvoje taip pat mokinausi ir dėl galimybės išmokti vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže, nes Kanadoje vairuoti mokinamasi tik su automatine pavarų dėže. Labiausiai iš pamokų įsiminiau, kad kai darau posūkį reikia pasiryžti ir nedvejoti. Kiekvieną kartą, kai suku į kairę sau tai pasakau. Ir dar prisiminsiu, kad egzaminas buvo žymiai lengvesnis už mokyklines įskaitas, nes įskaitos buvo vertinamos griežčiau. Džiaugiuosi, kad įskaitos buvo sunkios, nes jos padėjo man būti užtikrintai savo vairavimo gabumais.“
Audronė Šepetė: „Baimes prisijaukinau“
„Prieš 10 metų esu išgyvenusi sukrečiančią patirtį – mano sesuo paliko priparkavusi automobilį ir jį kažkas „nušlavė“ nuo kelio. Ši patirtis taip paveikė, kad ilgai negalėjau pagalvoti apie vairavimą apskritai. Todėl, kai pagaliau susiruošiau, man atrodė, kad bus labai baisu. Tačiau su Aldona po truputį keliavome į priekį, ir savo baimes prisijaukinau. Tada supratau, kad daugiau visko baisaus įsivaizdavau, negu buvo iš tiesų. Ypač įsiminiau, kad neskubėti ir nesinervuoti, jei kažkas už manęs skuba, nors man labai būdavo nejauku, kad žmones užlaikau ar kad jie susierzina, bet su Aldona ši vieta man labai ramiai praėjo. Na, o jau turint teises ir pagaliau pačiai grįžus namo – buvo laimės pilnos kelnės!“
Vytautas Rimkevičius: „Lietuvoje mokiniai nesidomi su kuo mokysis“
„Mokytis vairuoti automobilį pradėjau Londone, tačiau karantino metu negalėjau tęsti mokslų. Pasibaigus teorijos egzamino galiojimo laikui nusprendžiau procesą iš naujo pradėti Lietuvoje. Tačiau Vilniuje intensyvios paieškos surasti gerą mokytoją buvo bevaisės. Skambinant mokykloms niekada negaudavau pašnekėti su žmogumi, kuris mane mokys. O jei ir pavykdavo gauti mokytojų numerius, man nepatiko. Štai pokalbio metu su mokytoju/lenktynininku, paprašius apibūdinti mokymo metodiką, anas pareiškė, kad moko bizūno pagalba. Tuomet abu pakvatojom, bet mokytojas savo tipinės darbo dienos nupasakoti nesugebėjo. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje mokiniai nesidomi su kuo mokysis, todėl mokyklos ir mokytojai net nesistengia savęs parduoti.
Nuėjau į mokyklą arčiausiai namų. Pataikiau pas visišką "mansplainerį" ir jau po pirmos pamokos atrėžiau, kad su šiuo žmogumi 30 valandų kelyje neištversiu. Buvau veik praradęs viltį, tačiau www.gpb.lt perskaičiau straipsnį - interviu su vairavimo mokytoja Aldona. Ir iš karto supratau, kad tai - mano žmogus. Todėl nedelsdamas parašiau Aldonai ir sukryžiavęs visus pirštus nekantriai laukiau atsakymo.
Vairuoti kartu su Aldona buvo fantastika: pamokos turėjo struktūrą, tačiau nebuvo pedantiškos, mudu kalbėdavomės įvairiomis temomis, nepamesdami mokymosi proceso. Mokantis intensyviam eisme pasitaikydavo įtampos, tačiau daugeliu atveju jaučiausi atsipalaidavęs. Vienąkart šitaip atsipalaidavau, kad po pamokos, rengdamasis paltą, sugebėjau Aldonai ant automobilio stogo palikti savo telefoną, visas banko korteles, asmens dokumentus. Atsisveikinome, ji sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Valandos bėgyje supratęs, kad telefono kišenėje neturiu skambinau savo numeriu ir... prisiskambinau! O Aldona irgi stebėjosi, kurioje ausyje jai kažkas zvimbia. O zvimbė, pasirodo, ant stogo!
Beje, Aldonos akcija MANE VEŽA įkvėpė mane išsilaikyti ir motociklo teises – tai yra "addictive"!”
Nuotraukose - mokytoja ir mokiniai :)
Ačiū! Ši kelionė (į kairę pro dešinę) buvo nebepakartojama!
Taip galėtume trumpai apibūdinti instruktoriaus darbo specifiką :)
Šią savaitę baigiau būti vairavimo praktikos mokytoja.
O tai buvo turininga kelionė! Patyriau įdomių dalykų, turėjau įvairiausių mokinių ir visokių (žinoma, ir ekstremalių) situacijų. Eismas kinta kiekvieną akimirką, o mokytis vairuoti šioje ne tik laike, bet ir erdvėje lekiančioje „klasėje“ - ypatingai nenuobodu. Na, nebent kelias pamokas iš eilės mokomės sukti į dešinę. Arba į kairę. Nors mokiniui tai būtina ir neatsibosta, vis dėlto mokytojui kartais tai yra savotiškas iššūkis. Bet tokiu būdu puikiausiai pasitikrini savo kantrybę ir netgi išplėti jos ribas.
Atrodo, tai aš mokiau mokinius, bet kiek daug minčių jie suteikė man! Susipažinau su įvairių sričių asmenybėmis ir stengiausi pajusti jų pulsą – kuom jie gyvena, kas juos veža, koks jų požiūris į tam tikrus aspektus. Aš dalinausi vairavimo žiniomis, jie – savo pasaulėžiūra. Bendravau su architektėmis, dramaturgėmis, redaktorėmis, teisininkėmis, mokslininkais, IT specialistais, sportininkais, diplomatų ir lenktynininkų vaikais ir pan. Kiekvieną kartą stengiausi prisitaikyti prie jų kvėpavimo, įskaityti baimes ir padėti jas kontroliuoti. Džiugu, kad kai kurie ne tik išmoko vairuoti, bet ir įgavo pasitikėjimo savimi kitose gyvenimo srityse.
Taigi kadangi pamokose ne tik daug mokėmės ir juokėmės, bet ir kalbėjome apie gyvenimus, žinau, kad Domantas ne tik nešioja 48 dydžio batus, bet namuose turi ir milžinišką teleskopą, nes dangų žvalgo! Esu pasipuošusi Audronės Morzės abėcėlės apyranke, kurią gavau dovanų - tai jos rankų darbas ir verslas. Ramią kasdienybę teisingai supurtė aktyvistė, būsima prezidentė Emilija (prašau mane atsiminti ateity!), o pasaulio piliečiai priminė, kur link keliauja pasaulis - Vytautai, bastūne, lauksiu linkėjimų iš Maču Pikču! Taip pat turėjau ir pirmąją mokinę, vedusią žmoną ir pan.
Beje, ypatingai didžiavausi viena pirmųjų mokinių, kuri egzaminą išlaikė iš pirmo karto per milžinišką liūtį, nors iki tol mums neteko važinėtis lietuje. Taip pat labai smagu girdėti, kaip mokiniai garsiai kalbasi su kitais eismo dalyviais, tiksliau - su savimi. Pamenu, kaip Rasa putojo ant kurjerio, kam jis ją praleido, mat gerumo gestu jai sukėlė dar daugiau įtampos startuoti „baisioje“ įkalnėje. Tačiau turėjau ir tokią kosmonautę, apie kurią net neįmanoma papasakoti – kai žmogus yra įsitikinęs, kad jis visur ir visada geresnis už kitus, abejoju, ar jam apskritai gali atsirasti vietos eisme... Na, ir turbūt niekada nepamiršiu, kad vieniems geriausių mano mokinių kažkodėl testai sekasi ilgiausiai ar lėčiausiai - įskaitą arba egzaminą jie išlaikė tik iš trečio karto :) Matyt egzistuoja toks Merfio dėsnis!
Tiesa, man pačiai sunkiausia šiame darbe buvo stebėti mokinių egzaminus „Regitroje“. Tai toks savanoriškas (nes tai nėra privaloma) savęs sendinimas. Nerviniesi už mokinį (ypač kai jis iš nervų daro kažkokius nesusipratimus), bet taip pat supranti, kad vėl ir vėl pats laikai savo egzaminą – taip pasitikrini raumenis. Tačiau vėliau ir džiaugiesi taip, tarsi pats vėl gavęs teises! O mokiniai iš to streso kartais pamiršta viską, ką išmoko ir dar daugiau. Aurimas net pamiršo užsidėti akinius, nors jie jam yra būtini vairuojant. Kažkaip prisimerkęs jis išlaikė iš pirmo karto! Tai juokėmės pro ašaras! Bet, žinoma, neišsidavėme egzaminuotojui.
Ir dar atsimenu savo pirmus kartus - tiek naujame mieste Kėdainiuose, kai atsibudusi vieną rytą jau turi "būti" instruktore nepažįstamomis gatvėmis, nors nelabai žinai, kaip tai tiksliai daryti (juk niekas nemokė), tik nujauti; tiek Vilniuje, kai prieš pasiimant pirmus mokinius keletą valandų zulini maršrutą ir apgalvoji planus B - jeigu nutiks spūstis, remontai, mokinys sugalvos nusukti kitur ir pan.
Tačiau, žinoma, nepamiršiu ir sistemos trikdžių: vairavimo mokymo sferoje dar yra labai daug spragų ir turi būti priimti sprendimai valstybės lygmeniu (trumpai: vis dar esame „neformalusis“ ugdymas, kai vairuotojo pažymėjimas yra valstybinis, tarptautinis dokumentas; tapti instruktoriumi gali ir neturintis pedagoginių žinių žmogus; kursai tetrunka kelis mėnesius ir yra TIK teoriniai; trūksta komunikavimo tarp įvairių eismo sričių ekspertų, grįžtamojo ryšio dėl priimamų sprendimų eisme, nes dabar tik vieni kitus burnojame: kelininkus, savivaldybės eismo skyrius, egzaminus ir pan.) Labai viliuosi, kad kažkam iš kolegų bus jėgų tai pakeisti.
Na, ir tariu didelį AČIŪ savo dabar jau buvusiam direktoriui, bet nuolatiniam mentoriui Artūrui Pakėnui, kuris anksčiau už mane suprato, kad galiu būti vairavimo mokytoja. Tada beliko tik man tuo patikėti. Matyt didieji, pašaukimo pedagogai įžvelgia, ką sugeba mokiniai ir ką iš jų galima nulipdyti.
- - -
Pateikiu ir keletą savo mokinių minčių.
Domantas Baublys: „Maniau, kad niekada nevairuosiu“
„Beveik iš visų pažįstamų buvau girdėjęs apie patirtis su nepakančiais arba/ir nekompetentingais vairavimo instruktoriais. Kadangi tuo metu net pati vairavimo idėja man kėlė nerimą, tai tas nerimas buvo kiek sustiprintas ir minties, jog galiu „užsirauti“ ant vieno iš minėto tipažo mokytojų. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Sakyčiau Aldonai puikiai pavyko perduoti savo ramų, kantrų ir atsakingą požiūrį į vairavimą. Užgesimas sankryžoje, pasukimas ar atsidūrimas ne ten, kur reikia ar šiaip kokio nesąmoningo manevro atlikimas tapo paprasčiausia klaida iš kurios galima (ir reikia) pasimokyti. Dažniausiai – ir pasijuokti. Turbūt prieš mokymąsi nebūčiau pagalvojęs apie kelionę Kretoje – o ji puikiai iliustruoja pokytį nuo „niekada neketinu vairuoti“ iki važinėjimo stačiais Kretos šlaitais su nuomotu, pirmą kartą vairuojamu benzininiu automobiliu neturint net dviejų mėnesių stažo! Ir svarbų svarbiausia – tvarkingai bei atsakingai.“
Mantas Šipkauskas: „Kuo labiau atsipalaiduodavau – tuo geriau sekėsi“
„Aš labai seniai norėjau vairuoti - man tai atrodė svarbus dalykas. Manau, kad prisiminsiu koks jaučiausi atsipalaidavęs prie vairo, kai Aldona būdavo šalia, nejaučiau jokio spaudimo ar diskomforto - kuo labiau atsipalaiduodavau ir susikaupdavau, tuo geriau sekėsi daryti užduotis. Manau įsimintiniausias įvykis buvo, kai parkuojantis per mokyklinį egzaminą prieš mane atsirado vilkikas, kurį toje siauroje gatvėje buvo sunku net įsivaizduoti. Na, o pirmą kartą sėsti prie vairo buvo labai keista, nes niekas šalia nebesėdi ir nesako, kur važiuoti ar kaip geriau atlikti manevrą, niekas neturi keleivio vietoje pedalų, kurie galėtų tave sustabdyti. Tu esi visiškai vienas ir tai labai gąsdino, nes viskas priklausė nuo manęs ir mano sprendimų. Bet man sekėsi visai neblogai, nes mokytoja paruošė daug kelyje būsimų įvykių ir patarė, kaip geriau atlikti veiksmus, jeigu kažkas atsitiktų kelyje, tad jaučiausi saugiai. Džiaugiausi pagaliau kitą dieną po egzamino jau atsiėmęs teises ir išvažiavęs pats vienas, nes egzaminą laikyti 3 kartus tikrai pavargau.“
Mona Žilinskaitė: „Reikia pasiryžti ir nedvejoti“
„Studijuoju Vankuveryje, bet mokiausi vairuoti Lietuvoje, nes visas teisių gavimo procesas (vairavimo pamokos ir egzaminai) užtrunka žymiai trumpiau nei Kanadoje. Lietuvoje taip pat mokinausi ir dėl galimybės išmokti vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže, nes Kanadoje vairuoti mokinamasi tik su automatine pavarų dėže. Labiausiai iš pamokų įsiminiau, kad kai darau posūkį reikia pasiryžti ir nedvejoti. Kiekvieną kartą, kai suku į kairę sau tai pasakau. Ir dar prisiminsiu, kad egzaminas buvo žymiai lengvesnis už mokyklines įskaitas, nes įskaitos buvo vertinamos griežčiau. Džiaugiuosi, kad įskaitos buvo sunkios, nes jos padėjo man būti užtikrintai savo vairavimo gabumais.“
Audronė Šepetė: „Baimes prisijaukinau“
„Prieš 10 metų esu išgyvenusi sukrečiančią patirtį – mano sesuo paliko priparkavusi automobilį ir jį kažkas „nušlavė“ nuo kelio. Ši patirtis taip paveikė, kad ilgai negalėjau pagalvoti apie vairavimą apskritai. Todėl, kai pagaliau susiruošiau, man atrodė, kad bus labai baisu. Tačiau su Aldona po truputį keliavome į priekį, ir savo baimes prisijaukinau. Tada supratau, kad daugiau visko baisaus įsivaizdavau, negu buvo iš tiesų. Ypač įsiminiau, kad neskubėti ir nesinervuoti, jei kažkas už manęs skuba, nors man labai būdavo nejauku, kad žmones užlaikau ar kad jie susierzina, bet su Aldona ši vieta man labai ramiai praėjo. Na, o jau turint teises ir pagaliau pačiai grįžus namo – buvo laimės pilnos kelnės!“
Vytautas Rimkevičius: „Lietuvoje mokiniai nesidomi su kuo mokysis“
„Mokytis vairuoti automobilį pradėjau Londone, tačiau karantino metu negalėjau tęsti mokslų. Pasibaigus teorijos egzamino galiojimo laikui nusprendžiau procesą iš naujo pradėti Lietuvoje. Tačiau Vilniuje intensyvios paieškos surasti gerą mokytoją buvo bevaisės. Skambinant mokykloms niekada negaudavau pašnekėti su žmogumi, kuris mane mokys. O jei ir pavykdavo gauti mokytojų numerius, man nepatiko. Štai pokalbio metu su mokytoju/lenktynininku, paprašius apibūdinti mokymo metodiką, anas pareiškė, kad moko bizūno pagalba. Tuomet abu pakvatojom, bet mokytojas savo tipinės darbo dienos nupasakoti nesugebėjo. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje mokiniai nesidomi su kuo mokysis, todėl mokyklos ir mokytojai net nesistengia savęs parduoti.
Nuėjau į mokyklą arčiausiai namų. Pataikiau pas visišką "mansplainerį" ir jau po pirmos pamokos atrėžiau, kad su šiuo žmogumi 30 valandų kelyje neištversiu. Buvau veik praradęs viltį, tačiau www.gpb.lt perskaičiau straipsnį - interviu su vairavimo mokytoja Aldona. Ir iš karto supratau, kad tai - mano žmogus. Todėl nedelsdamas parašiau Aldonai ir sukryžiavęs visus pirštus nekantriai laukiau atsakymo.
Vairuoti kartu su Aldona buvo fantastika: pamokos turėjo struktūrą, tačiau nebuvo pedantiškos, mudu kalbėdavomės įvairiomis temomis, nepamesdami mokymosi proceso. Mokantis intensyviam eisme pasitaikydavo įtampos, tačiau daugeliu atveju jaučiausi atsipalaidavęs. Vienąkart šitaip atsipalaidavau, kad po pamokos, rengdamasis paltą, sugebėjau Aldonai ant automobilio stogo palikti savo telefoną, visas banko korteles, asmens dokumentus. Atsisveikinome, ji sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Valandos bėgyje supratęs, kad telefono kišenėje neturiu skambinau savo numeriu ir... prisiskambinau! O Aldona irgi stebėjosi, kurioje ausyje jai kažkas zvimbia. O zvimbė, pasirodo, ant stogo!
Beje, Aldonos akcija MANE VEŽA įkvėpė mane išsilaikyti ir motociklo teises – tai yra "addictive"!”
Nuotraukose - mokytoja ir mokiniai :)
Ačiū! Ši kelionė (į kairę pro dešinę) buvo nebepakartojama!
