Mano šeštasis APL
Ką tai reiškia? Ką reiškia Lietuvą apsukti 6-ą kartą - enduro būdu?
Maudžia riešus, plaštakos tirpsta it pašėlusios, subrinkę pirštai, jaučiasi nugara, veidukas nusilaupęs, išbertas, paraudus oda, akys it smėlio pripiltos pagaliau išsiėmus lęšius... Bet net ir tai yra dalis APL romantikos. Galvojau, galbūt po penkių kelionių stažas jau šį tą reikš ir padarinių bus mažiau - bet ne, organizmas juk vistiek kiekvieną kilometrą (2000 km) ir kliūtį sugeria vis iš naujo :) Palapinė džiūva kambaryje, skalbimo mašina dirba visu pajėgumu, visur pridžiaustyta moto rūbų... O reikia sėsti ir rašyti. Ir tai yra dar vienas mažytis iššūkis, kai norisi tik debesis danguje skaičiuoti ir ilsėtis, svajoti.
Taigi APL 2019. Jis man buvo, turbūt, dvejopas. Viena, koks jis yra apčiuopiamas, važiuojant, dalyvaujant, kita - koks jis yra apmąstymuose.
Jeigu konkrečiau - šie metai buvo tokie; citatos iš mano facebook paskyros:
Pirma diena - sėkminga, skani, nuosekli, done. Ir labai neįprasta - stovyklavietę pasiekėm pirmi. Antra diena - daug kietų duobėtų pievų, miškų, kilometrų. Akinanti saulė į akis lekiant vakare. Keli per daug rimti akmenys ateinant nejuokingu greičiu. Maudynės Obelių ežere... Trečia diena - žvyrų romantika, dulkių sienos, danguje purslojantys debesai. Padaryta beveik 400 km, artėjant link jūros vėjyje. Miškinių selfiukas nulaižytoje Palangoje. Ketvirta diena - poilsio, nes tik apie 100 km. Poligonas, jūra, rūkyta žuvis. Ir vėjas! Plaukus šiaušia, pašėlęs motsą į šonus mėto.
Penkta diena - naktį vėjas košė net palapinėje, iš ryto kiaurai merkė lietus. Remonto (ir dešrainių degalinėse) diena - ožiavosi abu DR'ai. Iš stovyklos pajudėjom vėliausiai, į Vištytį atvykom 21 val., ir vėl remontuojamės. Šieno ritiniai Panemunėje, žavinga Mažoji Lietuva, bet per daug asfalto ruožų. Laikas keisti track'ą. Šešta diena - smėlynai, šaknys, lietus, provėžos, posūkiai. Pati skaniausia, smagiausia, sunkiausia diena. Dainavos magija, Ūla naktį. Galutinis vakaras visada yra ypatingas. Septinta diena - visko po truputį, tik per daug reikia skubėti į Medininkus... Ir tada - finišas.
Tiesa, šioje kelionėje kone visi komandos nariai sakė, kad kalbuosi su savimi. Neneigiu - aš dažnai garsiai mąstau, bet niekada nesusimąsčiau, kad mane girdi kiti :))
Na, o kitas, apmąstymų, APL'as kvietė apibendrinti patirtį ir pasidaryti kažkokias išvadas. Turbūt, nes jau šeštasis. Taigi:
Jeigu reikėtų lyginti, pats ypatingiausias buvo pirmasis APL - jis toks vienintelis ir nebepakartojamas. Jį atsimenu net detaliai, o štai visi kiti - susilieja į bendrą įspūdžių, nuotykių, kilometrų, vėjo, gamtos, Lietuvos, draugų ir juoko puokštę. Niekada gyvenime nepamiršiu to pirmojo ankstyvo ryto, kai saulė švietė į kambarį ir aš, spurdančia širdimi, segiausi šarvus. Kaip spinduliai kuteno mano akis veidrodyje ir kaip jos tada žiūrėjo... Išskirtinis buvo ir šis APL - man ypač techniškas, turbūt, labiausiai iš visų. Nebeužtenka tiesiog apsukti Lietuvą, norėjosi tai padaryti dar geriau.
Net penkis APL važiavau vis skirtingu motociklu - dažniausiai, išnuomotu ar įsigytu prieš pat žygį. Vadinasi, tik kelionės metu prie jo pratindavausi, mokiausi susidraugauti - o tai yra papildomas krūvis, įtampa prie visos APL išbandymų saujos. Tačiau pagaliau šiais metais važiavau su XT Mėliu, kurį vairavau jau net antrą kartą. Palaima! Nerealus jausmas yra pažinoti motociklą ir rūpintis kitais dalykais. Mėlis Draugo dėka tarnavo be priekaištų - iškentė viską, ką jam padariau (įlenkiau ratlankį parlėkusi dideliu greičiu per akmenį, pamečiau pievose valstybinį numerį ir pan.) ir puikiai atlaikė mano vairavimo stilių. Na, tiesa, Dainavos smėlynuose sankaba jau buksavo, tad važiuoti nebuvo labai lengva :)
Šiose kelionėse stebėjau ir kaip keičiasi Lietuva - ne paslaptis, kad maršrutas vis lengvėja. Tačiau nepaprastai gera kas metus sugrįžti ten, kur tylus grožis nesikeičia. Man pasisekė, kad per savo pirmąją kelionę ragavau tokių legendinių vietų, kurių dabar jau nė kvapo nelikę. Pasisekė, kad važiavau ir su "seniais", kurie jau į APL retokai sugrįžta. ("Seniai" - ne pagal amžių, o APL patirtį.) Įdomu, kas bus toliau, kaip keisis maršrutas, kad ši kelionė išsaugotų savo "legendinį" statusą.
Taigi keitėsi motociklai, Lietuva ir maršrutas, komandos nariai, susibrandino draugai, tačiau svarbiausia - keičiausi aš. Atvykau į enduro kaip naivi ir tikinti pasauliu mergiotė - juk pirmąjį APL apsukau pardavusi savo street'ą ir išsinuomavusi enduriką DR! Tada, pirmaisiais kilometrais, supratau, kad čia ir dabar yra mano vieta - gamtoje, Lietuvoje ir su motociklu. Ir nors per enduro metus ragavau daug pamokų (kai kurias iš jų ir išmokau), bet būtent per APL - savotišką atskaitos tašką, mano Naujuosius metus, kurie būna vasarą - ypač aiškiai galėjau stebėti kaip brendau, augau ir sutvirtėjau. Kaip asmenybė ir kaip važiuotoja.
Tiesa, nemėgstu pabrėžti skaičių ar faktų - manęs nedomina sportinė, o kartais (neslėpkime) "vyriška" matavimosi sritis. Bet šiais metais nežinau-kiek-kartų išgirdau klausimą, "Aldona, kelintas tau APL?" Pirmą kartą atsakydama dar susimąsčiau kelintas, tačiau po visų atsakymų stebėjau tą pačią reakciją - tylą :))) Vyrai nurydavo seiles ir nusukdavo akis. Iš mandagumo paklausdavau "O jums?" - skaičius būdavo mažesnis. Taigi nors esu vienintelė ir pirmoji mergina apsukusi tiek (argi čia daug?) APL'ų, nepaprastai džiaugiuosi, kad šiais metais atsirado nauja mergina važiuotoja. (Apie ją šiek tiek vėliau, straipsnyje).
--
Kai tolyje su vėju nuvažiavo paskutinis dalyvis (tiksliau dalyvė) ir finiše prie pilies likau viena laukti Brolio, kartu su nutolstančiu motociklu išvyko ir dalelė manęs... Atsisveikinti su APL - tai kaip išsiskirti su senu, tikru, ypatingu draugu.
--
Mano šeštasis APL_DONE. Manau, jau gana. Garbingi 5 tradiciniai maršrutai su skirtingais DR ir XT ir vienas pašėlęs laukinis pažintis (labiau žvyrais, miškeliais) su JAWA. Laikas pradėti kitą enduro etapą.
Apie tai, kas labai svarbu yra nepaprastai sunku kalbėti. O ir nebūtina. Viskas išlieka širdyje ir pasąmonėje, kad eitum dar toliau, augtum, kurtum. Svarbu stabtelėti, pažvelgti atgal ir padėkoti už viską, ką patyrei ir išmokai. Ir kiek daug ekstremalių situacijų išgyvenai sėkmingai. Ačiū, pasauli. Manau, aš išlikau tikinti tavimi :)
--
Detaliau apie visus mano APL - čia
APL 2018_Su geriausia kompanija ir smėlynais ant šimto
Maudžia riešus, plaštakos tirpsta it pašėlusios, subrinkę pirštai, jaučiasi nugara, veidukas nusilaupęs, išbertas, paraudus oda, akys it smėlio pripiltos pagaliau išsiėmus lęšius... Bet net ir tai yra dalis APL romantikos. Galvojau, galbūt po penkių kelionių stažas jau šį tą reikš ir padarinių bus mažiau - bet ne, organizmas juk vistiek kiekvieną kilometrą (2000 km) ir kliūtį sugeria vis iš naujo :) Palapinė džiūva kambaryje, skalbimo mašina dirba visu pajėgumu, visur pridžiaustyta moto rūbų... O reikia sėsti ir rašyti. Ir tai yra dar vienas mažytis iššūkis, kai norisi tik debesis danguje skaičiuoti ir ilsėtis, svajoti.
Taigi APL 2019. Jis man buvo, turbūt, dvejopas. Viena, koks jis yra apčiuopiamas, važiuojant, dalyvaujant, kita - koks jis yra apmąstymuose.
Jeigu konkrečiau - šie metai buvo tokie; citatos iš mano facebook paskyros:
Pirma diena - sėkminga, skani, nuosekli, done. Ir labai neįprasta - stovyklavietę pasiekėm pirmi. Antra diena - daug kietų duobėtų pievų, miškų, kilometrų. Akinanti saulė į akis lekiant vakare. Keli per daug rimti akmenys ateinant nejuokingu greičiu. Maudynės Obelių ežere... Trečia diena - žvyrų romantika, dulkių sienos, danguje purslojantys debesai. Padaryta beveik 400 km, artėjant link jūros vėjyje. Miškinių selfiukas nulaižytoje Palangoje. Ketvirta diena - poilsio, nes tik apie 100 km. Poligonas, jūra, rūkyta žuvis. Ir vėjas! Plaukus šiaušia, pašėlęs motsą į šonus mėto.
Penkta diena - naktį vėjas košė net palapinėje, iš ryto kiaurai merkė lietus. Remonto (ir dešrainių degalinėse) diena - ožiavosi abu DR'ai. Iš stovyklos pajudėjom vėliausiai, į Vištytį atvykom 21 val., ir vėl remontuojamės. Šieno ritiniai Panemunėje, žavinga Mažoji Lietuva, bet per daug asfalto ruožų. Laikas keisti track'ą. Šešta diena - smėlynai, šaknys, lietus, provėžos, posūkiai. Pati skaniausia, smagiausia, sunkiausia diena. Dainavos magija, Ūla naktį. Galutinis vakaras visada yra ypatingas. Septinta diena - visko po truputį, tik per daug reikia skubėti į Medininkus... Ir tada - finišas.
Tiesa, šioje kelionėje kone visi komandos nariai sakė, kad kalbuosi su savimi. Neneigiu - aš dažnai garsiai mąstau, bet niekada nesusimąsčiau, kad mane girdi kiti :))
Na, o kitas, apmąstymų, APL'as kvietė apibendrinti patirtį ir pasidaryti kažkokias išvadas. Turbūt, nes jau šeštasis. Taigi:
Jeigu reikėtų lyginti, pats ypatingiausias buvo pirmasis APL - jis toks vienintelis ir nebepakartojamas. Jį atsimenu net detaliai, o štai visi kiti - susilieja į bendrą įspūdžių, nuotykių, kilometrų, vėjo, gamtos, Lietuvos, draugų ir juoko puokštę. Niekada gyvenime nepamiršiu to pirmojo ankstyvo ryto, kai saulė švietė į kambarį ir aš, spurdančia širdimi, segiausi šarvus. Kaip spinduliai kuteno mano akis veidrodyje ir kaip jos tada žiūrėjo... Išskirtinis buvo ir šis APL - man ypač techniškas, turbūt, labiausiai iš visų. Nebeužtenka tiesiog apsukti Lietuvą, norėjosi tai padaryti dar geriau.
Net penkis APL važiavau vis skirtingu motociklu - dažniausiai, išnuomotu ar įsigytu prieš pat žygį. Vadinasi, tik kelionės metu prie jo pratindavausi, mokiausi susidraugauti - o tai yra papildomas krūvis, įtampa prie visos APL išbandymų saujos. Tačiau pagaliau šiais metais važiavau su XT Mėliu, kurį vairavau jau net antrą kartą. Palaima! Nerealus jausmas yra pažinoti motociklą ir rūpintis kitais dalykais. Mėlis Draugo dėka tarnavo be priekaištų - iškentė viską, ką jam padariau (įlenkiau ratlankį parlėkusi dideliu greičiu per akmenį, pamečiau pievose valstybinį numerį ir pan.) ir puikiai atlaikė mano vairavimo stilių. Na, tiesa, Dainavos smėlynuose sankaba jau buksavo, tad važiuoti nebuvo labai lengva :)
Šiose kelionėse stebėjau ir kaip keičiasi Lietuva - ne paslaptis, kad maršrutas vis lengvėja. Tačiau nepaprastai gera kas metus sugrįžti ten, kur tylus grožis nesikeičia. Man pasisekė, kad per savo pirmąją kelionę ragavau tokių legendinių vietų, kurių dabar jau nė kvapo nelikę. Pasisekė, kad važiavau ir su "seniais", kurie jau į APL retokai sugrįžta. ("Seniai" - ne pagal amžių, o APL patirtį.) Įdomu, kas bus toliau, kaip keisis maršrutas, kad ši kelionė išsaugotų savo "legendinį" statusą.
Taigi keitėsi motociklai, Lietuva ir maršrutas, komandos nariai, susibrandino draugai, tačiau svarbiausia - keičiausi aš. Atvykau į enduro kaip naivi ir tikinti pasauliu mergiotė - juk pirmąjį APL apsukau pardavusi savo street'ą ir išsinuomavusi enduriką DR! Tada, pirmaisiais kilometrais, supratau, kad čia ir dabar yra mano vieta - gamtoje, Lietuvoje ir su motociklu. Ir nors per enduro metus ragavau daug pamokų (kai kurias iš jų ir išmokau), bet būtent per APL - savotišką atskaitos tašką, mano Naujuosius metus, kurie būna vasarą - ypač aiškiai galėjau stebėti kaip brendau, augau ir sutvirtėjau. Kaip asmenybė ir kaip važiuotoja.
Tiesa, nemėgstu pabrėžti skaičių ar faktų - manęs nedomina sportinė, o kartais (neslėpkime) "vyriška" matavimosi sritis. Bet šiais metais nežinau-kiek-kartų išgirdau klausimą, "Aldona, kelintas tau APL?" Pirmą kartą atsakydama dar susimąsčiau kelintas, tačiau po visų atsakymų stebėjau tą pačią reakciją - tylą :))) Vyrai nurydavo seiles ir nusukdavo akis. Iš mandagumo paklausdavau "O jums?" - skaičius būdavo mažesnis. Taigi nors esu vienintelė ir pirmoji mergina apsukusi tiek (argi čia daug?) APL'ų, nepaprastai džiaugiuosi, kad šiais metais atsirado nauja mergina važiuotoja. (Apie ją šiek tiek vėliau, straipsnyje).
--
Kai tolyje su vėju nuvažiavo paskutinis dalyvis (tiksliau dalyvė) ir finiše prie pilies likau viena laukti Brolio, kartu su nutolstančiu motociklu išvyko ir dalelė manęs... Atsisveikinti su APL - tai kaip išsiskirti su senu, tikru, ypatingu draugu.
--
Mano šeštasis APL_DONE. Manau, jau gana. Garbingi 5 tradiciniai maršrutai su skirtingais DR ir XT ir vienas pašėlęs laukinis pažintis (labiau žvyrais, miškeliais) su JAWA. Laikas pradėti kitą enduro etapą.
Apie tai, kas labai svarbu yra nepaprastai sunku kalbėti. O ir nebūtina. Viskas išlieka širdyje ir pasąmonėje, kad eitum dar toliau, augtum, kurtum. Svarbu stabtelėti, pažvelgti atgal ir padėkoti už viską, ką patyrei ir išmokai. Ir kiek daug ekstremalių situacijų išgyvenai sėkmingai. Ačiū, pasauli. Manau, aš išlikau tikinti tavimi :)
--
Detaliau apie visus mano APL - čia
APL 2019_DONE
Ir kelios istorinės foto:
Ir kelios istorinės foto:
APL 2014_Spurdanti širdis
APL 2015_Su JAWA Uoga!
APL 2016_Su Broliu!
APL 2017_Kūrėm video
APL 2018_Su geriausia kompanija ir smėlynais ant šimto
APL 2019_Šeštasis, techniškas; galutinis (?)
Daugiau šių metų foto bus Motociklininkė.lt facebook paskyroje.