Pabradės ralis 2015
Super diena, puikūs įspūdžiai!
Mintys per mano prizmę - 15min.lt
Dalinuosi komandos porininko Aloyzo patirtimi:
Planas – pažiūrėti, kaip gyvena „enduristai“
„Hard enduro“ – tai disciplina, kurios, per savo važinėjimo motociklu laikotarpį, rimtai dar nebuvo tekę išbandyti (turbūt pasakysite, kad negaliu teigti, jog yra tekę ir dabar). Todėl pasitaikius progai tai padaryti sezono pabaigoje ir žadamas geras oras tikrai viliojo. Na, žavi kompanija – irgi!
Taigi paėmęs savo „supermoto“, kuris daugiausia laiko praleidžia ant asfalto, paskutiniuoju metu - beveik išskirtinai tik kartodromuose, pradėjau pasiruošimo darbus. Na, ką ten daug priruoši: uždėjau lietaus padangą ant priekio, o galui – „pikčiausią“ kokią radau, nors „Hard enduro“ standartais iki „piktumo“ jai – kaip musei iki mėnulio (kam įdomios detalės: Heidenau K73 120/70/17 ir Mitas E-09 Dakar 150/70/17). Su pakabos dinamika nusprendžiau nežaisti – nebuvo tam laiko. Be to, ir jos diapazonas daugiau orientuotas į „standumą“, todėl pasilikau prie tokios, kokią jau pažįstu.
Ir nors dalyviams būtina „LMSF“ licencija sufleravo, kad lengvo pasivažinėjimo nebus, buvau nusiteikęs optimistiškai!
Ką gi, visi susirinkome ir - startas!
Pirmas išbandymas - smėlynai. Pagalvojau: „Na, mano plačios padangos tai turėtų gerai laikyti ant paviršiaus!”. Laikyti tai laikė, bet va, kita bėda – visai nesivairavo. Motociklas važiavo į visas puses: tačiau retai ten, kur reikia. Iš provėžų iššokti būdavo beveik neįmanoma, nedaug tepadėdavo ir „permestas“ svoris į galą. Kaip karvė ant ledo. Aldonai, važiuojančiai iš galo ir matančiai tokį vaizdą, turėjo būti gana linksma. Turbūt, ir nuobodu dėl numušto tempo.
Antras išbandymas – miško keliukai. Jie pareikalavo daugiausia kantrybės ir susikaupimo. Priekinė padanga visai neįsirausdavo į gruntą, todėl reikėdavo gerokai sulėtinti prieš kiekvieną posūkį. Kieta pakaba primindavo riešams apie visas esančias šaknis. Jūs, „enduristai“, galbūt jų ir nepajausdavote, bet aš suskaičiavau visas.
Trečias išbandymas – durpynai. Čia, kaip ir tikėjausi, mažiems ratams ir sumažėjusiai prošvaistei dėl patrumpintos pakabos, nuvirtę rąstai buvo iššūkis. Taip pat reikėjo saugoti didelį stabdžių diską (visus 320 mm), kad nesulankstyčiau. Tačiau plačios padangos gana gerai laikė paviršiuje ir ropojo neįklimpdamos.
Tik nepagalvokite, kad teisinuosi, jeigu atvirai: technika galėjo daug daugiau nei leido ją valdančiojo įgūdžiai.
Negalėčiau nepagirti Aldonos. Prieš varžybas nežinojau ko tikėtis, tačiau likau maloniai nustebintas - ji važiavo tikrai gerai ir mikliai pasikeldavo nuvirtusį motociklą. Sakysite, kad „enduro“ lengvi? Tačiau ne tokie jau ir lengvi, kai reikia kelti dar kartą ir dar kartą. Ne tokie lengvi, kai įsipainioja tarp šakų. Ne tokie lengvi ir kai įstringa purve. Ir jeigu kalbėti vėl atvirai – tai mūsų komandoje aš buvau tas, kuris numušinėjo tempą. Bet tikiuosi, kad Aldona neužpyko – buvau ją perspėjęs iš anksto, kad didelių lūkesčių neturėtų.
Reziumuojant – 5 valandos miške, įveikta ne visa trasa, tačiau sėkmingai pasiektas finišas, bandymas išmokti naviguoti, keli „batonai“, išbandytas ratlankio tvirtumas į kelmus, deganti kuro rezervo lemputė, temstantis dangus, gera kompanija, daug gerų įspūdžių ir dar daugiau naujos patirties!
Kitą kartą - galbūt su “trial’u”! :)
Dalinuosi komandos porininko Aloyzo patirtimi:
Planas – pažiūrėti, kaip gyvena „enduristai“
„Hard enduro“ – tai disciplina, kurios, per savo važinėjimo motociklu laikotarpį, rimtai dar nebuvo tekę išbandyti (turbūt pasakysite, kad negaliu teigti, jog yra tekę ir dabar). Todėl pasitaikius progai tai padaryti sezono pabaigoje ir žadamas geras oras tikrai viliojo. Na, žavi kompanija – irgi!
Taigi paėmęs savo „supermoto“, kuris daugiausia laiko praleidžia ant asfalto, paskutiniuoju metu - beveik išskirtinai tik kartodromuose, pradėjau pasiruošimo darbus. Na, ką ten daug priruoši: uždėjau lietaus padangą ant priekio, o galui – „pikčiausią“ kokią radau, nors „Hard enduro“ standartais iki „piktumo“ jai – kaip musei iki mėnulio (kam įdomios detalės: Heidenau K73 120/70/17 ir Mitas E-09 Dakar 150/70/17). Su pakabos dinamika nusprendžiau nežaisti – nebuvo tam laiko. Be to, ir jos diapazonas daugiau orientuotas į „standumą“, todėl pasilikau prie tokios, kokią jau pažįstu.
Ir nors dalyviams būtina „LMSF“ licencija sufleravo, kad lengvo pasivažinėjimo nebus, buvau nusiteikęs optimistiškai!
Ką gi, visi susirinkome ir - startas!
Pirmas išbandymas - smėlynai. Pagalvojau: „Na, mano plačios padangos tai turėtų gerai laikyti ant paviršiaus!”. Laikyti tai laikė, bet va, kita bėda – visai nesivairavo. Motociklas važiavo į visas puses: tačiau retai ten, kur reikia. Iš provėžų iššokti būdavo beveik neįmanoma, nedaug tepadėdavo ir „permestas“ svoris į galą. Kaip karvė ant ledo. Aldonai, važiuojančiai iš galo ir matančiai tokį vaizdą, turėjo būti gana linksma. Turbūt, ir nuobodu dėl numušto tempo.
Antras išbandymas – miško keliukai. Jie pareikalavo daugiausia kantrybės ir susikaupimo. Priekinė padanga visai neįsirausdavo į gruntą, todėl reikėdavo gerokai sulėtinti prieš kiekvieną posūkį. Kieta pakaba primindavo riešams apie visas esančias šaknis. Jūs, „enduristai“, galbūt jų ir nepajausdavote, bet aš suskaičiavau visas.
Trečias išbandymas – durpynai. Čia, kaip ir tikėjausi, mažiems ratams ir sumažėjusiai prošvaistei dėl patrumpintos pakabos, nuvirtę rąstai buvo iššūkis. Taip pat reikėjo saugoti didelį stabdžių diską (visus 320 mm), kad nesulankstyčiau. Tačiau plačios padangos gana gerai laikė paviršiuje ir ropojo neįklimpdamos.
Tik nepagalvokite, kad teisinuosi, jeigu atvirai: technika galėjo daug daugiau nei leido ją valdančiojo įgūdžiai.
Negalėčiau nepagirti Aldonos. Prieš varžybas nežinojau ko tikėtis, tačiau likau maloniai nustebintas - ji važiavo tikrai gerai ir mikliai pasikeldavo nuvirtusį motociklą. Sakysite, kad „enduro“ lengvi? Tačiau ne tokie jau ir lengvi, kai reikia kelti dar kartą ir dar kartą. Ne tokie lengvi, kai įsipainioja tarp šakų. Ne tokie lengvi ir kai įstringa purve. Ir jeigu kalbėti vėl atvirai – tai mūsų komandoje aš buvau tas, kuris numušinėjo tempą. Bet tikiuosi, kad Aldona neužpyko – buvau ją perspėjęs iš anksto, kad didelių lūkesčių neturėtų.
Reziumuojant – 5 valandos miške, įveikta ne visa trasa, tačiau sėkmingai pasiektas finišas, bandymas išmokti naviguoti, keli „batonai“, išbandytas ratlankio tvirtumas į kelmus, deganti kuro rezervo lemputė, temstantis dangus, gera kompanija, daug gerų įspūdžių ir dar daugiau naujos patirties!
Kitą kartą - galbūt su “trial’u”! :)
