APL 2013
Labai norėjau, saugojau norą, o atsiradus informacijai nedelsiau sumokėti startinio mokesčio.
Vasaros kelionė numatyta - važiuosiu APL! (Kol kas - Pažintiniame ;))
Pasirūpinau mociuku - pakeisti abiejų ratų guoliai, uždėtos naujos padangos, naujos stabdžių kaladėlės, sutikrinti skysčiai, sureguliuoti vožtuvai, nauji visi filtrai (oro, kuro, tepalo), keistas variklio ir šakių tepalas, netgi tiesintos plunksnos ir nuplauta grandinė. :)
Išdažiusi garažą prie Nemuno, grįžtu į Vilnių tiksliai pagal grafiką. Tačiau pajuntu - palengva kyla karštis, o naktį lakstau medaus, kad numalšinčiau gerklės skausmą.
Lieka para. Galva tampa akmeninė. Bet aš tikiu - rytoj keliausiu! Pakuojuosi šmutkes - palengva, neskubėdama, apgalvodama kiekvieno daikto vietą: kas tašėje, kas kuprinėje, kas striukėje ir kurioje kišenėje. Pagal funkcijas - na, žinote šią "sistemą".
Ir jau visai karščiuodama pagaliau ant kuprinės uždedu paskutinį daiktą - dantų šepetėlį. Jo svarbu nepamiršti iš ryto. Žadintuvą užstatau 6 valandai. Aš nenumaldomai tikiu!
Tačiau naktis... buvo pernelyg sunki, o artėjant "pabudimo" valandai, suprantu, kad nesugebėsiu užsidėti net šalmo, ką bekalbėti apie 6 dienas kelionėje.
Sau pačiai tenka pripažinti - atkritau. Susirgau staiga ir stipriai. Nieko keisto - buvo labai sunkus mėnesis, ypač - emociškai. (...)
---
Pamenu kadaise ištartą vieno "draugo" karčią repliką, kad aš visada pasiekiu, ko trokštu. Manydamas, kad nesuprantu, ką reiškia "nepasiekti", jis daug ko nežinojo. Juo labiau nežino šio tinklaraščio skaitytojai. Čia dažniausiai rašau teigiamas mintis, stengiuosi perteikti optimizmą, įkvėpti tikėti, svajoti ir siekti.
Tačiau šį kartą aš padarau išimtį. Pralaimėjau kovą su pačia savimi. Stengiausi būti stipri, sustyguoti savo planą, sudėlioti mintis. Tačiau nepajėgiau įvaldyti visų aplinkybių.
Bet net dabar, kuomet silpna fiziškai, tariu populiarius žodžius: nugalėsi tik pralaimėjęs. Kitaip tariant: tik kažko nepasiekęs - pasieksi, kažko neįgyvendinęs - įgyvendinsi. "Kažkas" - sąlyginis žodis, nes tai gali būti ir tas pats, tik kitaip ir vėliau. Kodėl taip yra? Logiška: kuomet prarandi - perkratai vertybes, aiškiai supranti, ko išties nori ir trokšti, o kas buvo tik užgaida. Paprastai tariant, išgrynini svajones (tikslus ir uždavinius jiems pasiekti).
Gyvenimas tęsiasi!
Supakuota kuprinė iki šiol greta. ;)
Papildymas!
- Ne, ten aštuoniukė. Kas turite raktą? Arba reples? - Su tokiais žodžiais ausyse atmerkiu akis. Pabundu kažkur antrame namelio aukšte, aplinkui šalmai, kuprinės, moliu aplipę batai. Itin trumpą naktį čia klausiausi kokių 6 vyrų knarkimo. :)
//
Suprantu, kad jau sugebėsiu! Jau sveikata atlaikys - metas prisijungti į APL! Ant smūgio tvirtinu mantą - po rožiniu tinkleliu atgula miegmaišis ir atsarginė striukė. Vienintelis "įrankis", kurį pasiimu - tai skočas. Žinau, kad bus žvyro, tad gali prireikti. Kuprinė - ant pečių ir mudu išvykstame! Tiesiai į liūtį. :) Dar Vilniuje net du kartus užklupo gaivi vasariška liūtis. Kuomet kol užgesini mocą ir bėgi po medžiu, jau esi šlapias. O medis ilgainiui irgi nebegelbsti.
Bet niekis, saulė išlindo, o keliaujant vėjas išpūtė drėgmę ir iš miegmaišio!
Šiąnakt APL dalyviai apsistos Vištytyje - tai nuostabi vieta! Rinkausi keliauti per aplinkui gražiais Lietuvos keliais.
Kažkaip užtrunku, tad atminu tik vakare. Išsyk pajuntu - esu savo vietoje, man čia labai patinka! Ore sklendžia puiki nuotaika. Dalyviai, jau susistatę palapines, po truputį renkasi prie lauko stalų. Kiti dar maudosi nuostabaus grožio ežere. Ramybė tarp pušų.
Susipažįstame, klausausi vyrų įspūdžių ir juokų. Ypač linksma girdėti, kaip nemažai jų skundžiasi, kad "pernai ten buvo toks smagus keliukas, o šįmet jau užasfaltuotas!"
//
Antra diena. Keltis anksti. Pusryčiai ant ežero kranto, šmutkės į vietas ir pajudame. Esu priskirta grupei, su kuria turėjau keliauti nuo pačių pradžių. Lekiame pakankamai greitai siaurais vingiuotais keliais. Imame ir žvyro. Išmokinta spausti bent 80 km/ val., kad mocas stovėtų stabiliai, aš pamėginu. Tačiau vistiek negaudau malonumo. Ne tam jis skirtas, čia ne jo vieta. Ir taškas!
Vėliau miško keliu keliaujame link Jono Basanavičiaus gimtinės, Ožkabalių kaimo. Prisigaudau duobių - gaila moco. Jau iš tolo matau: artėja smėlio posūkis, jis net vagotas. Žinau, kad reikia atsukti rankeną - tą ir darau, nes motas slysta, čiuožinėja. Stengiausi, bet nenulaikau. Pumpt - ir mudu smėlyje. Kaip gerai, kad minkšta, kad nieko jam nenutiko. Ir man nieko. Laiminga šypsausi šalme, stojuosi, keliu rankas aukštyn (tipo "Jėgaaa!") ir sukuosi atgalios laukti paskui mane parlekiančių. Tik apsisuku, ogi Indrė - mergina, kuri irgi vairuoja street'ą - irgi guli paguldžiusi motociklą dar prieš posūkį. Oi, juokėmės! Ji puolė kelti mocą, talkino kitas motociklininkas, o aš suskubau ieškoti fotoaparato. Man tai buvo taip gražu! Abi mergaitės tame pačiame kelyje ir tuo pačiu metu! Gaila, kad nespėjau jos nufotkinti kartu.
Dar daug posūkių, bet jau asfalte, nemažai lankytinų taškų. Stojame, pažintis su gimtąja Lietuva. Tempas - greitas, sakyčiau, net per daug.
Miško keliu vykstame į Zervynas. Atsilikusi nuo grupės privažiavau kelio išsišakojimą. Kol suabejojau kur sukti, stabtelėjau ir nelygioje įkalnėje vėl paguldžiau. :)
Vėliau godžiai gėriau akimirkas, stebėdama grįžtančius vyrus iš miškų. Purvini ant tiek, kad nosys net padengtos smėliu ar kuo ten bebūtų. Nuvargę ir visiškai šlapi. Mums pasitaikė dienos, kuomet vien šešėlyje +30! (Nors "Pažintiniame" taip pat buvo nesuvokiamai karšta, bet nesiskųsiu anei kiek. :)
//
Trečia diena - vėl kelionėje. Vėl greiti posūkiai Dzūkijos keliais. Viename iš jų einame bent 90-100 km/val. Tik staiga už jo - šalutinio kelio ženklas ir už kelių metrų sankryža. Nelieka kito pasirinkimo - kertu per stabdžius, čiuožiu, skersuoju, mėto mocą, žodžiu - bilekas! Net padanga cypė. Ir laimės dalykas - sustoju lygiai su kelkraščiu. Įkvepiu, surandu neutralą. Bet niekas nelaukia, tad reikia minti toliau. Ir vėl gazas... (Kaip minėjau, tempas: "varom-objektas-varom-objektas-varom" man buvo per intensyvus). Vėliau tęsiame maršrutą pro tą pačią sankryžą. Kita grupė jau krapštosi tame posūkyje - vienas vaikinas paguldė motą...
Finišą - Medininkus - pasiekiame tiksliu laiku. Sulaukiame visų enduristų ir kolonoje keliaujame į Vilnių, tradicinę jų kavinę. Čia apdovanojimai, sveikinimai, pašnekesiai. Kelionės pabaigos skonis. Vyrai pasakoja nuotykius - o jų būta daugybė! Rimtų atvejų - taip pat: vienas iki smakro pelkėn įvažiavo, tad vyrai užtruko jį traukti; kitas vaikinas susimušė ranką (dar kita istorija), trečias atvyko be sankabos ir pan.
Kol visi dalinosi įspūdžiais, lauke dangus prapliupo. Kol nurimo, praėjo gal valanda. Susimontavau daiktus, užsidėjau šalmą, išjudėjau į gatvę. Ir visu smarkumu vėl užklupo liūtis. Laiminga, nors nuvargusi, ir šlapia iki paskutinio siūlo sugrįžau namo - gražus vaizdas namiškiams. :)
Man buvo garbė susipažinti su tokiais entuziastingais ir ištvermingais žmonėmis. Ir keletą iš jų pažinti. Esu dėkinga gyvenimui, kad čia atkeliavau.
Tiems, kas nežinote, keletas oficialių faktų:
APL dalyviai keliauja kuo arčiau Lietuvos sienos. Keliautojai - dvi "kategorijos". Jubiliejinio 10-ojo "Hard'inio" APL dalyviai važiavo Lietuvos perimetru; jų buvo apie 60 vyrų. Antruosius metus vykstančio Pažintinio APL dalyviai taip pat keliavo netoli sienos lankydami įvairius pažintinius objektus; jų buvo apie 30 motociklų. Kelionė truko 6 dienas, nuvažiuota virš 2000 km. Nakvynės vietos sutapdavo.
Glausta info, geras tekstas > čia.
Video "APL 2013" 6-7 dienos >> čia!
15 min > Gazas.lt yra puikiai susukti video reportažai.
Vasaros kelionė numatyta - važiuosiu APL! (Kol kas - Pažintiniame ;))
Pasirūpinau mociuku - pakeisti abiejų ratų guoliai, uždėtos naujos padangos, naujos stabdžių kaladėlės, sutikrinti skysčiai, sureguliuoti vožtuvai, nauji visi filtrai (oro, kuro, tepalo), keistas variklio ir šakių tepalas, netgi tiesintos plunksnos ir nuplauta grandinė. :)
Lieka para. Galva tampa akmeninė. Bet aš tikiu - rytoj keliausiu! Pakuojuosi šmutkes - palengva, neskubėdama, apgalvodama kiekvieno daikto vietą: kas tašėje, kas kuprinėje, kas striukėje ir kurioje kišenėje. Pagal funkcijas - na, žinote šią "sistemą".
Ir jau visai karščiuodama pagaliau ant kuprinės uždedu paskutinį daiktą - dantų šepetėlį. Jo svarbu nepamiršti iš ryto. Žadintuvą užstatau 6 valandai. Aš nenumaldomai tikiu!
Tačiau naktis... buvo pernelyg sunki, o artėjant "pabudimo" valandai, suprantu, kad nesugebėsiu užsidėti net šalmo, ką bekalbėti apie 6 dienas kelionėje.
Sau pačiai tenka pripažinti - atkritau. Susirgau staiga ir stipriai. Nieko keisto - buvo labai sunkus mėnesis, ypač - emociškai. (...)
---
Pamenu kadaise ištartą vieno "draugo" karčią repliką, kad aš visada pasiekiu, ko trokštu. Manydamas, kad nesuprantu, ką reiškia "nepasiekti", jis daug ko nežinojo. Juo labiau nežino šio tinklaraščio skaitytojai. Čia dažniausiai rašau teigiamas mintis, stengiuosi perteikti optimizmą, įkvėpti tikėti, svajoti ir siekti.Tačiau šį kartą aš padarau išimtį. Pralaimėjau kovą su pačia savimi. Stengiausi būti stipri, sustyguoti savo planą, sudėlioti mintis. Tačiau nepajėgiau įvaldyti visų aplinkybių.
Bet net dabar, kuomet silpna fiziškai, tariu populiarius žodžius: nugalėsi tik pralaimėjęs. Kitaip tariant: tik kažko nepasiekęs - pasieksi, kažko neįgyvendinęs - įgyvendinsi. "Kažkas" - sąlyginis žodis, nes tai gali būti ir tas pats, tik kitaip ir vėliau. Kodėl taip yra? Logiška: kuomet prarandi - perkratai vertybes, aiškiai supranti, ko išties nori ir trokšti, o kas buvo tik užgaida. Paprastai tariant, išgrynini svajones (tikslus ir uždavinius jiems pasiekti).
Gyvenimas tęsiasi!
Supakuota kuprinė iki šiol greta. ;)
Papildymas!
- Ne, ten aštuoniukė. Kas turite raktą? Arba reples? - Su tokiais žodžiais ausyse atmerkiu akis. Pabundu kažkur antrame namelio aukšte, aplinkui šalmai, kuprinės, moliu aplipę batai. Itin trumpą naktį čia klausiausi kokių 6 vyrų knarkimo. :)
//
Suprantu, kad jau sugebėsiu! Jau sveikata atlaikys - metas prisijungti į APL! Ant smūgio tvirtinu mantą - po rožiniu tinkleliu atgula miegmaišis ir atsarginė striukė. Vienintelis "įrankis", kurį pasiimu - tai skočas. Žinau, kad bus žvyro, tad gali prireikti. Kuprinė - ant pečių ir mudu išvykstame! Tiesiai į liūtį. :) Dar Vilniuje net du kartus užklupo gaivi vasariška liūtis. Kuomet kol užgesini mocą ir bėgi po medžiu, jau esi šlapias. O medis ilgainiui irgi nebegelbsti.
Bet niekis, saulė išlindo, o keliaujant vėjas išpūtė drėgmę ir iš miegmaišio!
Šiąnakt APL dalyviai apsistos Vištytyje - tai nuostabi vieta! Rinkausi keliauti per aplinkui gražiais Lietuvos keliais.
Kažkaip užtrunku, tad atminu tik vakare. Išsyk pajuntu - esu savo vietoje, man čia labai patinka! Ore sklendžia puiki nuotaika. Dalyviai, jau susistatę palapines, po truputį renkasi prie lauko stalų. Kiti dar maudosi nuostabaus grožio ežere. Ramybė tarp pušų.
Susipažįstame, klausausi vyrų įspūdžių ir juokų. Ypač linksma girdėti, kaip nemažai jų skundžiasi, kad "pernai ten buvo toks smagus keliukas, o šįmet jau užasfaltuotas!"
//
Antra diena. Keltis anksti. Pusryčiai ant ežero kranto, šmutkės į vietas ir pajudame. Esu priskirta grupei, su kuria turėjau keliauti nuo pačių pradžių. Lekiame pakankamai greitai siaurais vingiuotais keliais. Imame ir žvyro. Išmokinta spausti bent 80 km/ val., kad mocas stovėtų stabiliai, aš pamėginu. Tačiau vistiek negaudau malonumo. Ne tam jis skirtas, čia ne jo vieta. Ir taškas!
Vėliau miško keliu keliaujame link Jono Basanavičiaus gimtinės, Ožkabalių kaimo. Prisigaudau duobių - gaila moco. Jau iš tolo matau: artėja smėlio posūkis, jis net vagotas. Žinau, kad reikia atsukti rankeną - tą ir darau, nes motas slysta, čiuožinėja. Stengiausi, bet nenulaikau. Pumpt - ir mudu smėlyje. Kaip gerai, kad minkšta, kad nieko jam nenutiko. Ir man nieko. Laiminga šypsausi šalme, stojuosi, keliu rankas aukštyn (tipo "Jėgaaa!") ir sukuosi atgalios laukti paskui mane parlekiančių. Tik apsisuku, ogi Indrė - mergina, kuri irgi vairuoja street'ą - irgi guli paguldžiusi motociklą dar prieš posūkį. Oi, juokėmės! Ji puolė kelti mocą, talkino kitas motociklininkas, o aš suskubau ieškoti fotoaparato. Man tai buvo taip gražu! Abi mergaitės tame pačiame kelyje ir tuo pačiu metu! Gaila, kad nespėjau jos nufotkinti kartu.
Dar daug posūkių, bet jau asfalte, nemažai lankytinų taškų. Stojame, pažintis su gimtąja Lietuva. Tempas - greitas, sakyčiau, net per daug.
Miško keliu vykstame į Zervynas. Atsilikusi nuo grupės privažiavau kelio išsišakojimą. Kol suabejojau kur sukti, stabtelėjau ir nelygioje įkalnėje vėl paguldžiau. :)
Vėliau godžiai gėriau akimirkas, stebėdama grįžtančius vyrus iš miškų. Purvini ant tiek, kad nosys net padengtos smėliu ar kuo ten bebūtų. Nuvargę ir visiškai šlapi. Mums pasitaikė dienos, kuomet vien šešėlyje +30! (Nors "Pažintiniame" taip pat buvo nesuvokiamai karšta, bet nesiskųsiu anei kiek. :)
//
Trečia diena - vėl kelionėje. Vėl greiti posūkiai Dzūkijos keliais. Viename iš jų einame bent 90-100 km/val. Tik staiga už jo - šalutinio kelio ženklas ir už kelių metrų sankryža. Nelieka kito pasirinkimo - kertu per stabdžius, čiuožiu, skersuoju, mėto mocą, žodžiu - bilekas! Net padanga cypė. Ir laimės dalykas - sustoju lygiai su kelkraščiu. Įkvepiu, surandu neutralą. Bet niekas nelaukia, tad reikia minti toliau. Ir vėl gazas... (Kaip minėjau, tempas: "varom-objektas-varom-objektas-varom" man buvo per intensyvus). Vėliau tęsiame maršrutą pro tą pačią sankryžą. Kita grupė jau krapštosi tame posūkyje - vienas vaikinas paguldė motą...
Finišą - Medininkus - pasiekiame tiksliu laiku. Sulaukiame visų enduristų ir kolonoje keliaujame į Vilnių, tradicinę jų kavinę. Čia apdovanojimai, sveikinimai, pašnekesiai. Kelionės pabaigos skonis. Vyrai pasakoja nuotykius - o jų būta daugybė! Rimtų atvejų - taip pat: vienas iki smakro pelkėn įvažiavo, tad vyrai užtruko jį traukti; kitas vaikinas susimušė ranką (dar kita istorija), trečias atvyko be sankabos ir pan.
Kol visi dalinosi įspūdžiais, lauke dangus prapliupo. Kol nurimo, praėjo gal valanda. Susimontavau daiktus, užsidėjau šalmą, išjudėjau į gatvę. Ir visu smarkumu vėl užklupo liūtis. Laiminga, nors nuvargusi, ir šlapia iki paskutinio siūlo sugrįžau namo - gražus vaizdas namiškiams. :)
Man buvo garbė susipažinti su tokiais entuziastingais ir ištvermingais žmonėmis. Ir keletą iš jų pažinti. Esu dėkinga gyvenimui, kad čia atkeliavau.
Tiems, kas nežinote, keletas oficialių faktų:
APL dalyviai keliauja kuo arčiau Lietuvos sienos. Keliautojai - dvi "kategorijos". Jubiliejinio 10-ojo "Hard'inio" APL dalyviai važiavo Lietuvos perimetru; jų buvo apie 60 vyrų. Antruosius metus vykstančio Pažintinio APL dalyviai taip pat keliavo netoli sienos lankydami įvairius pažintinius objektus; jų buvo apie 30 motociklų. Kelionė truko 6 dienas, nuvažiuota virš 2000 km. Nakvynės vietos sutapdavo.
Glausta info, geras tekstas > čia.
Video "APL 2013" 6-7 dienos >> čia!
15 min > Gazas.lt yra puikiai susukti video reportažai.
Vištytis:
Be komentarų! :)
Jono Basanavičiaus gimtinėje:
Riboženklis tarp Lietuva-Lenkija-Rusija.
Mūsų grupė.
Aštriosios Kirsnos dvaras. Prie manęs glaudžiasi anglies juodumo šuo.
Labai karšta. Žiauriai.
Pakeliui sutinkame dalyvį, kuris krito, mocas skrido, vėliau trūko grandinė, nulūžo pakojis ir dar daugiau nuotykių (pagal nutylėjimą :))
Gerai, kad jis sveikas. Ir labai laimingas. Teisingas požiūris!
Perloja:
Tiesiog fotos:
Mūsų grupė.
Iš miško išlindo kita grupė ((:
Aštriosios Kirsnos dvaras. Prie manęs glaudžiasi anglies juodumo šuo.
Labai karšta. Žiauriai.
Pakeliui sutinkame dalyvį, kuris krito, mocas skrido, vėliau trūko grandinė, nulūžo pakojis ir dar daugiau nuotykių (pagal nutylėjimą :))
Gerai, kad jis sveikas. Ir labai laimingas. Teisingas požiūris!
Tiesiog fotos:
Keletas kadrų iš stovyklavietės:
Rytas:
Šis vyras - Markas iš Prancūzijos. Jis visą hard'inį APL apvažiavo 1956 m. pagamintu motociklu BMW.
Tai aš vadinu tikruoju rokenrolu!
Tai aš vadinu tikruoju rokenrolu!
Ant Merkinės piliakalnio su Indre. Viena su šliopkėm, kita su šortais ::)
---