Jie tavęs nenori. Jos irgi.
Aldona Juozaitytė-Pieva, 2019-06-16
Jie tavęs nenori. Jos irgi.
Nežinau nuo ko pradėti,
nes tai tarsi papasakoti savo gyvenimo dalį. Atskleisti, ką ilgai slėpiau. Nes
neverta viešinti ir nes, paradoksalu, nenorėjau čia minimiems žmonėms
pakenkti. Juk esame maža šalis, dar mažesnė motociklininkų bendruomenė - kam
tos rietenos? Antras stabdantis dalykas buvo nenuilstantis tikėjimas žmonėmis:
o gal kitas kartas bus geresnis? Žinoma, kad bus - eik, daryk, tikėk, o tai,
kas bloga - pamiršk. Bandžiau ir tai. 10 metų. Gal užteks?
Užteks.
Iš anksto užkertu kelią
visokiems nesąmoningiems komentarams apie tai, kad negalima to kelti viešumon,
kad "toks gyvenimas", tai - asmeniškumai ar pan. Asmeniška būtų,
tarkime, kalbėti, kad vienas vaikinas atrėžė "Tu su motsu? Taigi
nesugebėsi!"; kitiems rūpėjo tik ar gaminsiu valgyti ir kaip greitai
galėčiau pagimdyti; dar kitas išėjo pas savo antrąją žmoną, kurią vedė antrą
kartą ir antrą kartą išsiskyrė ar pan. Vat čia tai būtų "kiekvienų namų dūmų"
garinimas aikštėje!
Čia aš kalbu apie
kolegas - dažniausiai, iš profesinės pusės, darbo santykių. O paskutinis šūdas
- kai didžiai gerbiamas sunkiausio pasaulyje ralio atradimas atsisakė mane
treniruoti dėl asmeninių priežasčių - pajudino tą pritvinkusią
šūdų krūvą.
Taigi apie ką aš čia?
Apie lietuviškos moto bendruomenės brudą. Verkšlenu?
Pamirškite, ir nebeskaitykite, jeigu jums taip atrodo. Vadinasi, nepažįstate
manęs ir optimizmo, vilties, džiaugsmo, su kuriais priimu kiekvieną naują moto
patirtį ar moto žmogaus bendriją. Visa mano istorija/ kūryba motociklizme yra
apie pozityvų tikėjimą pasauliu - apie tai kalba mano darbai ir sumanymai. O dabar - lašas po lašo ir senaties terminas sukapsėjo - atėjo laikas padėti tašką, ir keisti savo energijos kryptį. Mano tikslų koordinatės, žinoma, nesikeičia :)
Beje, šio įrašo tikslas nėra akcentuoti tuos žmones iš praeities - jie man yra faktai, istorija, lai gyvena. Tikslas - pasidalinti tiesa į ateitį - kad gal jau gana? Gal keiskimės?
Beje, šio įrašo tikslas nėra akcentuoti tuos žmones iš praeities - jie man yra faktai, istorija, lai gyvena. Tikslas - pasidalinti tiesa į ateitį - kad gal jau gana? Gal keiskimės?
Taigi įžanga ilga, bet
būtina.
...
Nepradėsiu nuo pradžių -
kaip šlykščiai mane pakrikštijo dar tais laikais moto forume, nesiplėsiu apie
tai, kad dauguma vyrų į moterį motociklizme žiūrėjo ne kaip į kolegę, o laisvo
elgesio merginą. Dingdavau iš tų auditorijų taip greitai, kaip
galėdavau - su tokiais ne pakeliui. Sakote nusispjauti? Taip. Kartą, du, tris.
O jeigu tai tampa konstanta? Tada palieka gilų randą. Bet pagaliau atėjo #Metoo banga
– ir kvėpuoti tapo lengviau. Aš ne viena.
Bet. Palikime net ir su
lytimi susijusias problemas. Aš ne apie tai. Profesiniai bajeriai yra
kas kita. Neketinu vardinti, kas nutiko kiekvienais metais, juolab ir
stengiuosi pamiršti. Užteks kelių pavyzdžių.
Kai dabar pagalvoju,
viskas prasidėjo dar tada, kai niekieno neraginama ir nekviečiama atsistojau
prie DJ pulto. Tada, po kelių bandymų, pirmųjų vakarėlių, paklausiau savo
mėgstamiausio DJ‘ėjaus kaip reikia tuos pultus valdyti, apskritai patarimų.
Reakcija buvo jokia, parodė gal tik play mygtuką ir
pasišalino. Nors matydavomės kiekviename jų chebros vakarėlyje!
Tada dar nesuvokiau, kad vyriškos lyties padaras gali pavydėti ar bijoti
moteriškos lyties atstovės potencialo, ateities ir įžvelgtų
konkurentę. Galvojau, galime būti kolegos, bendraminčiai, draugai?
Bet mes apie motsus.
Pačiame žinomiausioje moto parduotuvėje lankiausi retai. Net jeigu būtent ten
buvo mano motociklo atstovybė. Ir ne dėl to, kad nieko man nereikėjo. Ten
mane ignoravo... pardavėjas. Jis nepakeldavo į mane akių, nors prieš tai ir
nuolaidėles padarydavo. Vieną dieną jis tiesiog su manimi nepasisveikino ir
praėjo pro šalį. Bandžiau dar ir dar, gal kelis metus nepraradau vilties, kad
tas aptemimas baigsis. Deja. Ir tik kone po 10 metų jis pabandė atsiprašyti.
Kas ten buvo? Atleiskite už žargoną, bet valdė papai. Ji
užpavydėjo, kad jis atsakė į mano interviu klausimus apie vieną moto asmenybę. O juk prieš
tai ir mudu, ir mudvi puikiai bendravome!
Ir tai dar ne viskas.
Tas žmogus buvo ir moto žurnalo redaktorius - siūliausi rašyti. Koks buvo
atsakymas? O gal nebuvo? Abu jau nebeprisiminėme, tik eterio aš negavau. Perlipusi asmeninio kartėlio barjerą, bandžiau bendrauti profesiškai - deja. Tad galiu sakyti, kad viską išbandžiau. Žinoma, poreikis rašyti vis tiek išsiveržė, net jeigu papai kažkam
paliepė manęs neprileisti - to, kas įrašyta žvaigždėse, neatimsi.
Žurnalas? Vėliau gimė
jau kitas moto žurnalas. Šį kartą kitas redaktorius mane pakvietė rašyti. Nors
sutarėm tekstus ir honorarus, darbus įvykdžiau - man nesumokėjo, bet
bjauriausia - atsikalbinėjo. Žinau, kad ne man vienai. Iki šiol jis, su nebloga
idėja, važiuoja telike su liulka Mato
Šalčiaus keliais. Vis dar man skolingas. Bet net ne pinigus. O gal sau?
Pagarbą ir savigarbą.
Negaliu nepaminėti ir
dabartinio žurnalo. Prieš kelis metus jame buvo straipsnis ir apie mane. Suderinome
interviu, bet pritrūko mano fotografijų. Kadangi nemėgstu deklaruoti savo
projektų su bikiniais, tą foto pateikiau tik su viena
sąlyga - kad atsiras papildomais klausimas, kodėl tai dariau. Išspausdintame
variante to klausimo ir mano atsakymo nebuvo, foto, aišku, per visą puslapį,
buvo. (...)
Bet tai dar ne viskas.
Ir žurnalistei, kuri manęs klausinėjo, ir redaktoriui pabrėžiau, kad būtina
nurodyti foto autorius. Tarsi ne jų darbas yra išsiaiškinti nuotraukų
autorystes. Atsivertus žurnalą net žagtelėjau... nei vieno autoriaus. Pasekmės
buvo. Fotografas, su kuriuo įgyvendinome merginų kalendoriaus projektą iškėlė
"ieškinį" sumokėti baudą. Redaktorius sugalvojo, kad pusę
"ieškinio" turiu sumokėti aš. Už jų klaidą. Nes mano ir fotografo
patvirtintas medijai skirtas fotografijas su manimi ir
sukurtas mano projektui publikavau nepasitarusi su
fotografu... Net aš susimaišau tai skaitydama J
Dirbau viename ralyje.
Sudirbome gerai, abi pusės buvome patenkintos rezultatu. Po ralio mane pakvietė
vienas moto federacijos narys kandidatuoti į vieną komisiją. Kodėl gi ne? Tą ir
padariau. Tačiau ralio organizatorius mane aprėkė ir kitaip išvadino, nes mat
su juo nepasitariau ir drįsau kandidatuoti! Jis buvo komisijos primininkas.
Tiesa, vėliau sulaukiau ir federacijos prezidento kvietimo prisijungti.
Spėkite, ar priėmiau kvietimą? Ne.
Dar vienas, šį sykį tarptautinis ralis, esu žurnalistės ir fotografės pareigose. Nepaisant šiaip raliuose patiriamo krūvio, komandos nariai nelepina: važiuotojo kompiuterio, su kuriuo dirbu, dėkle randu prezervatyvus - "gal išsiimsite", paklausiu. Bet man atkerta, kad tai nebūtinai su manimi ir palieka. Dar vėliau sulaukiu ir komentarų, kas čia per mano džinsai (mat platūs, laisvo stiliaus, aukštu liemeniu). Kokią teisę turite komentuoti aprangą? Nes neapsitempusi? O kone kiekvienam vyrui dėl apkritusio užpakalio komentarų neturite? Smulkmena. Bet seksizmas.
Dar kitas renginys, aš
pati organizatorė. Įvyko, sėkmingai. Deja, kolega iš organizacijos sugalvojo
nesukti galvos dėl biudžeto ir kone pusę metų aš nežinojau nieko apie
skaičiukus, net jeigu nuolat primindavau. Nereagavo ir klubo direktorius... Ar
reikia daugiau komentarų? Žinau tik, kad po tokio gesto iš klubo pasišalinau.
Bet ne iš renginio :)
Paliečiau komandos
reikalus. Ėjau į komandą tik tam, kad būčiau gerbiama, pagaliau matoma kaip
kolegė, ne merga. Ir netgi jeigu buvo šaunių dalykų, užtenka vieno
žeminančio poelgio ir ateina laikas užverti duris.
Na, gal jau gana? Bjauru
atsiminti, dar bjauriau rašyti. Bet pats šviežiausias atvejis padėjo tašką.
Taigi apie tą svarbiausio pasaulyje ralio atradimą. Kreipiausi, kad mane
treniruotų - žinau, kad jis tai daro, net nesvarbi Lietuvos vieta - apie tai
kalbėjomės ir interviu. Po kelių ignoravimų, jo atsakymas galop buvo, kad
netreniruos manęs dėl asmeninių priežasčių. Kokių, po perkūnais? Ai, tiesa,
pirmą kartą gyvenime interviu ėmiau iš pašnekovo, kuris atsivedė ir šunį, ir
žmoną. Tai gal ir jis su manimi jau nebekalbės? 10 metų? :) (T.y. iki tada, kai nebeliks šlovės, taigi ir materialistės šalia?)
...
Paklausite, ar aš su
jais nebebendrauju? Anaiptol. Ką padarei kitiems, padarei sau. Kai kuriuos tik
pozityviai įkomponuoju į savo straipsnius - nes jie yra to verti dėl
kitų dalykų. Gal man laikas keisti tokį mąstymą? :) Bet vis dėlto, pagalvosite, kalbėdama
atvirai dabar jau tikrai su visais susipyksiu. Aš? Ar tai jie su manimi
susipyko?
Šiuo tekstu taip pat keliu klausimą, kodėl "priimtina" slėpti negatyvą ir rodyti tik pozityvą? Kodėl socialiniai tinklai užtvindyti įtampą keliančiomis sėkmės istorijomis? Kodėl kaukės pripažįstamos, o gyvenimo realybė slepiama?
...
Tiesa, jeigu grįžtume
prie moterų temos. Teisybė, kad damai būti vyrų bendruomenėje yra...
"savotiška". Vieni iš jos tikisi tik į palapinę nusivesti, o kad
motsą vairuoja - tai tik reiškia, kad karšta. Kiti gi niekaip
negali priimti, kad ji nori tiesiog vairuoti. Dar kiti, tie "priėmę",
tikisi iš jos tokių pačių "parametrų", kokius turi jie. Tiesa, tikrai
ne visos moto moterys su tiek daug šūdo susiduria. Ir jos laimingos! Reiškia,
joms pasisekė arba turi užnugarį – jas supa teisingi žmonės. O moralinis
palaikymas reiškia viską. Tačiau taip pat ne visos yra veiklios, siekiančios
moto tikslų arba žavingos. Ir tai nei savigyra, nei džiaugsmas, nei liūdesys,
tai - faktas. Taškas.
Todėl visada labiausiai
gerbsiu tuos ir tas, kurie pakilo iš šūdo krūvos, blogiausių aplinkybių, o ne
tuos, kurie turėjo palankias galimybes reikštis jų talentams, gebėjimams ar
žavesiui. Kurie ėjo garbingai, o ne per kitų galvas – kenkdami ar užgoždami. Ir
čia ne apie pinigus. Žmogus gali būti gabus ir talentingas, gali turėti
sąlygas, o gali neturėti nei to, nei to, tačiau degti aistra labiau už tuos
talentinguosius visus kartu sudėjus.
Pamenu, tik nuvykusi į
Ameriką, įsigijau "The Times" publikaciją apie moteris, kurios keičia
pasaulį. Viena iš jų, kadaise stodama į astronautikos mokslus, išgirdo:
"Jie tavęs nenori čia. Jų žmonos irgi." Pasirašau krauju. Galbūt po šitiek
(o kiek dar čia nepasakyta!) aš pasislėpsiu ir nutilsiu. Bet mano aistros
gyventi nei jie, nei jos neužtildys. Vis tiek eisiu, darysiu ir pasieksiu. Ir
nebeleisiu manęs menkinti, žeminti ar negerbti. Taika.
...
P.S. Tas klausimas
ir atsakymas iš esmės buvo apie maištą.
- Bet tavo fotosesijos
ir projektai – nuo kalendoriaus iki Kovo 8-osios sveikinimo - gana atviros...
Taip, tai įdomus dalykas. Man patinka organizuoti fotosesijas: kai reikia suderinti bent 5 žmonių įgulą (Kovo 8-osios proga suderinau 12 žmonių) susitikti vienu metu vienam kadrui, jau nekalbant apie foto (studijos) vietą, motociklų logistiką, orą ir kt. niuansus – tai skamba nerealiai! Tad jeigu dar ir rezultatas pavyksta – jėga. Ir visgi sunkiausia ne tai. Sukurti idėją, „užmotyvuoti“ dalyvius, būti reiklia sau ir kitiems – tai reikalauja dar daugiau pastangų.
Žinau, kad mano „moteriškos“ fotosesijos sukelia daug diskusijų moto bendruomenėje - ir tai puiku, nes skatina mąstyti. Gaji nuostata, kad save gerbianti ir pagarbos reikalaujanti moteris negali dėvėti marškinėlių gilia iškirpte ar pan., kad tai - nesuderinama. Arba atvirkščiai – kad važiuojanti motociklu mergina yra šiurkšti, riebiai besikeikianti, alų maukiantį persona. Nekomentuosiu. Manau, fotosesijomis atsakau į visus klausimus tiems, kurie klausia ir girdi. Kurie domisi maištu ir nepuola teisti.
Dabar patikslinčiau.
Sakote, moteris rodo apvalumus, nes yra tuštutė, maivosi ir nori pagyrimų arba
yra laisvo elgesio mergina? Apsidairykite. APL‘e važiuoja 100 vyrų ir aš. Jie į
pirtį eina nuogi – tai jie visi yra laisvo elgesio vyrai? Nusirengiau iki bikinio, nes, po
perkūnais – ir seilėkitės ar pavydėkite, jeigu tik tiek tesugebate
„išskaityti“.